| | „Jie þiûrës á tà, kurá perdûrë“ (Jn 19, 37)
Brangûs broliai ir seserys!
„Jie þiûrës á tà, kurá perdûrë“ (Jn 19, 37). Šie Biblijos þodþiai bus mûsø apmàstymø ðiø metø gavënios laikotarpiu tema. Gavënia yra tinkamas metas pasirengti kartu su Marija ir Jonu, mylimuoju mokiniu, stovëti ðalia To, kuris ant kryþiaus atidavë savo gyvybæ uþ visà þmonijà (plg. Jn 19, 25). Šiuo atgailos ir maldos laikotarpiu gyvai sujaudinti þvelgiame á nukryþiuotà Kristø, savo mirtimi Golgotoje apreiðkusá mums visà Dievo meilæ. Meilës temà aptariau enciklikoje Deus caritas est, iðryðkindamas dvi jos pagrindines formas: agapæ ir erosà.
Dievo meilë: agapë ir erosas
Þodþiu agapë, daþnai pasitaikanèiu Naujajame Testamente, þymima pasiaukojamoji meilë to, kuris vien ieðko gerovës kitam; tuo tarpu þodis erosas suvokiamas kaip meilë to, kuris kamuojamas stygiaus ir trokðta susijungti su mylimuoju. Meilë, kuria mus apsupa Dievas, neabejotinai yra agapë. Argi gali þmogus Dievui kà nors duoti, ko ðis dar neturëtø? Visa, kas þmogus yra ir kà turi, yra Dievo dovana: vadinasi, visko ið Dievo reikia kûriniui. Taèiau Dievo meilë yra ir erosas. Senajame Testamente visatos Kûrëjas rodo savo iðsirinktajai tautai iðrenkanèiàjà meilæ, pranokstanèià bet koká þmogiðkàjá motyvà. Pranaðas Ozëjas ðià dieviðkàjà aistrà iðreiðkia dràsiais vaizdais, kaip antai vyro meilës svetimaujanèiai þmonai ávaizdþiu (plg. 3, 1–3); savo ruoþtu Ezechielis apie Dievo santyká su Izraelio tauta nesibaimina kalbëti karðtai ir aistringai (plg. 16, 1–22). Tokie bibliniai tekstai rodo, kad erosas yra paties Dievo ðirdies dalis: Visagalis laukia savo kûriniø „taip“, kaip to ið savo suþadëtinës laukia jaunas suþadëtinis. Dël piktojo klastos þmonija, deja, ið pat pradþiø nuo Dievo meilës atsitvërë pasitenkinimo savimi, kuris neámanomas, iliuzija (plg. Pr 3, 1–7). Græþdamasis á save, Adomas nutolo nuo Dievo, gyvybës ðaltinio, ir tapo pirmas ið tø, „kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekæ á vergijà“ (Þyd 2, 15). Taèiau Dievas liko nenugalëtas; prieðingai, þmogaus „ne“ lemtingai paskatino já parodyti visà savo meilës jëgà.
Kryþius rodo Dievo meilës pilnatvæ
Bûtent kryþiaus slëpinyje atsiskleidþia neatremiama dangiðkojo Tëvo gailestingumo galia. Kad susigràþintø savo kûrinio meilæ, jis sutiko sumokëti didþiausià kainà, kuri buvo jo viengimio Sûnaus kraujas. Mirtis, pirmajam Adomui didþiausios vienatvës ir bejëgystës þenklas, buvo paversta aukðèiausiu naujojo Adomo meilës ir laisvës aktu. Tad kartu su Maksimu Iðpaþinëju galima dràsiai sakyti, kad Kristus „mirë, taip sakant, dieviðkai, nes mirë savanoriðkai“ (Ambigua, 91, 1956). Kryþiuje atsiskleidþia Dievo erosas mums. Erosas, pasak Pseudodionizo, yra jëga, „neleidþianti mylinèiajam likti savyje, bet spaudþianti já vienytis su mylimuoju“ (De divinis nominibus, IV. 13: PG 3, 712). Argi yra „kvailesnis erosas“ (N. Cabasilas. Vita in Cristo, 648) uþ tà, kuris paskatino Dievo Sûnø vienytis su mumis iki kanèios prisiimant mûsø nusikaltimø padarinius?
„Kurá perdûrë“
Brangûs broliai ir seserys, þvelkime á ant kryþiaus perdurtà Kristø! Jis yra labiausiai sukreèiantis Dievo meilës, meilës, kurioje erosas ir agapë vienas kitam ne prieðtarauja, bet vienas kità apðvieèia, apreiðkimas. Ant kryþiaus pats Dievas it iðmaldos praðo savo kûrinio meilës: jis trokðta kiekvieno ið mûsø meilës. Apaðtalas Tomas áþiûrëjo Jëzuje „Vieðpatá ir Dievà“, ábesdamas pirðtà á þaizdà jo ðone. Nestebëtina, jog daugybë ðventøjø Jëzaus Širdá laikë labiausiai jaudinanèia ðio meilës slëpinio iðraiðka. Tiesiog bûtø galima pasakyti, kad Dievo eroso þmogui apreiðkimas ið tikrøjø yra aukðèiausia jo agapës iðraiðka. Ið tiesø tiktai meilë, vienijanti neuþsitarnaujamà savæs atidavimà ir aistringà abipusiðkumo troðkimà, sukelia apgirtimà, leidþiantá lengvai pakelti sunkiausias aukas. Jëzus yra pasakæs: „Kai bûsiu pakeltas nuo þemës, visus patrauksiu prie savæs“ (Jn 12, 32). Atsakas, kurio ið mûsø karðtai laukia Vieðpats, – tai jo meilæ priimti ir leistis, kad jis patrauktø prie savæs. Taèiau vien priimti jo meilæ neuþtenka. Á tokià meilæ bûtina atsiliepti ásipareigojant perteikti jà kitiems: Kristus „traukia mane prie savæs“, kad su manimi susivienytø ir iðmokytø mane jo paties meile mylëti brolius ir seseris.
Kraujas ir vanduo
„Jie þiûrës á tà, kurá perdûrë.“ Kupini pasitikëjimo, þvelkime á perdurtà Jëzaus ðonà, ið kurio iðtekëjo „kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Baþnyèios tëvai ðiuos elementus laikë Krikðto ir Eucharistijos sakramentø simboliais. Su Krikðto vandeniu, Šventosios Dvasios veikimo galia, mums atsiveria trejybinës meilës gelmë. Gavënios kelionëje, atmindami savo krikðtà, esame raginami iðeiti ið savæs bei su pasitikëjimo kupinu atsidavimu atsiverti gailestingam Tëvo glëbiui (plg. Šv. Jonas Auksaburnis. Catechesi, 3, 14 ir t.). Kraujas, Gerojo Ganytojo meilës simbolis, teka á mus pirmiausia Eucharistijos slëpinyje: „Eucharistija mus átraukia á Jëzaus saviaukos aktà... esame áimami á jo saviaukos dinamikà“ (Deus caritas est, 13). Tad gavënios laikotarpá iðgyvenkime kaip „eucharistiná“ metà, kai, priimdami Jëzaus meilæ, mokomës skleisti jà aplink save kiekvienu veiksmu bei þodþiu. To, „kurá perdûrë“, kontempliacija taip mus verèia atverti ðirdá kitiems pamatant þmogaus bûties kilnumui padarytas þaizdas, ypaè verèia kovoti su kiekviena paniekos gyvybei bei þmogaus iðnaudojimo forma ir lengvinti daugybës þmoniø vienatvës bei apleistumo dramas. Tada gavënios metas kiekvienam krikðèioniui taps atnaujinta Jëzuje Kristuje mums dovanotos Dievo meilës patirtimi – meilës, kurià savo ruoþtu turime kasdien „toliau dovanoti“ artimui, pirmiausia labiausiai kenèiantiems ir jos labiausiai reikalingiems. Tiktai taip galësime pilnatviðkai dalytis Velykø dþiaugsmu. Marija, Graþiosios Meilës Motina, teveda mus ðiuo gavënios, tikro atsivertimo á Kristaus meilæ, keliu. Jums, brangûs broliai ir seserys, linkiu vaisingo gavënios meto ir, kupinas meilës, visiems teikiu ypatingà apaðtaliðkàjá palaiminimà.
Vatikanas, 2006 m. lapkrièio 21 d.
BENEDICTUS PP. XVI
„Baþnyèios þinios“
katalikai.lt
|
á pradþià
á virðø